Kodėl užsiimame šeimos istorija

3 Nefio knyga 25:5–6

Jėzus Kristus, cituodamas Malachiją nefitams

Štai prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai aš siųsiu jums pranašą Eliją. Ir jis atgręš tėvų širdį į vaikus ir vaikų širdį į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeiksmu.

Prisikėlęs Gelbėtojas Amerikos žemyno žmonėms pakartoja Malachijo pažadą apie Eliją ir taip parodo jo svarbą.

Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka. Ir jis vaikų širdyse pasodins jų tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į savo tėvus. Antraip visa žemė bus visiškai nuniokota jo atėjimo metu.

Moronio perteikti Malachijo žodžiai: Elija sugrąžins kunigystės įgaliojimą ir pasodins vaikų širdyse tėvams duotus pažadus.

Džozefas Smitas–Istorija 1:38–39

Džozefas Smitas, perpasakodamas Moronio žodžius

Ir dar, penktąją eilutę jis pacitavo taip: Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka. Jis taip pat kitaip pacitavo tolesnę eilutę: Ir jis pasodins vaikų širdyse tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į jų tėvus. Jei taip nebūtų, visa žemė būtų visiškai nuniokota jo atėjimo metu.

Džozefo Smito pasakojimas apie tai, kaip 1823 m. Moronis jam citavo Malachijo pranašystę apie Eliją.

Po to, kai šis regėjimas užsivėrė, mus pagavo kitas didis ir šlovingas regėjimas; nes prieš mus stojo pranašas Elija, kuris buvo paimtas į dangų neragavęs mirties, ir tarė: Štai, visiškai suėjo laikas, apie kurį kalbėjo Malachijo burna – kad prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai turi būti atsiųstas jis [Elija], kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus ir vaikų – į tėvus, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu, – todėl šio evangelijos laikotarpio raktai įteikti į jūsų rankas; ir iš to jūs galite žinoti, kad ta didi ir baisi Viešpaties diena arti, būtent prie durų.

1836 m. Elija pasirodo Kirtlando šventykloje ir patiki šio darbo raktus Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui.

Doktrina ir Sandoros 98:16

Viešpats per Džozefą Smitą

Todėl atsisakykite karo ir skelbkite taiką, ir stropiai stenkitės atgręžti vaikų širdis į jų tėvus ir tėvų širdis į vaikus;

Viešpats nurodo šventiesiems uoliai stengtis atgręžti vaikų ir tėvų širdis vienų į kitus.

Doktrina ir Sandoros 138:47–48

Džozefas F. Smitas, aprašydamas savo regėjimą apie mirusiuosius

Pranašas Elija vaikų širdyse turėjo pasodinti jų tėvams duotus pažadus, pranašaujančius, kad laikų pilnatvės evangelijos laikotarpiu turi būti atliktas didelis darbas Viešpaties šventyklose dėl mirusiųjų išpirkimo ir vaikų užantspaudavimo prie jų gimdytojų, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu ir visiškai nuniokota jo atėjimo metu.

Elijos misija iš anksto parodė šventyklos darbą už mirusiuosius ir vaikų užantspaudavimą prie tėvų.

Dabar, dėl sielos būsenos tarp mirties ir prikėlimo, – štai, angelas apreiškė man, kad visų žmonių dvasios, kai tik jos iškeliauja iš šio mirtingo kūno, taip, visų žmonių dvasios, ar jos geros, ar piktos, paimamos namo pas tą Dievą, kuris davė joms gyvybę. Ir tada bus taip, jog teisiųjų dvasios bus priimtos į laimės būseną, vadinamą rojumi, poilsio būseną, ramybės būseną, kur jos ilsėsis nuo visų savo vargų ir nuo visų rūpesčių ir sielvartų.

Alma moko, kad dvasios po mirties gyvena toliau, o teisieji įžengia į ramybės būseną, vadinamą rojumi.

Doktrina ir Sandoros 137:7–9

Viešpats regėjime Džozefui Smitui

Taip man atėjo Viešpaties balsas, sakantis: Visi, kurie mirė be pažinimo apie šią evangeliją, kurie būtų ją priėmę, jeigu jiems būtų leista pasilikti, bus Dievo celestialinės karalystės paveldėtojai; taip pat visi, kurie nuo šiol mirs be pažinimo apie ją, kurie būtų ją priėmę visa savo širdimi, bus tos karalystės paveldėtojai; nes aš, Viešpats, visus žmones teisiu pagal jų darbus, pagal jų širdžių troškimą.

Tie, kurie mirė neišgirdę evangelijos, bet būtų ją priėmę, nėra atstumti; Dievas teisia pagal širdies troškimus.

Doktrina ir Sandoros 138:11

Džozefas F. Smitas, aprašydamas savo regėjimą apie mirusiuosius

Man apmąstant tai, kas parašyta, mano supratimo akys buvo atvertos ir Viešpaties Dvasia buvo ant manęs, ir aš išvydau pulkus mirusiųjų, tiek mažų, tiek ir didelių.

Prezidento Džozefo F. Smito 1918 m. regėjimas apie dvasių pasaulį prasideda jam apmąstant Raštus.

Doktrina ir Sandoros 138:30

Džozefas F. Smitas, aprašydamas savo regėjimą apie mirusiuosius

bet štai, iš teisiųjų tarpo jis suorganizavo savo pajėgas ir paskyrė pasiuntinius, aprengtus galia ir valdžia, ir pavedė jiems eiti ir nešti evangelijos šviesą tiems, kurie buvo tamsoje, būtent visoms žmonių dvasioms; ir taip evangelija buvo paskelbta mirusiesiems.

Gelbėtojas suorganizavo teisiąsias dvasias nešti evangeliją visiems mirusiesiems.

Doktrina ir Sandoros 138:32–34

Džozefas F. Smitas, aprašydamas savo regėjimą apie mirusiuosius

Taip evangelija buvo paskelbta tiems, kurie mirė savo nuodėmėse, be tiesos pažinimo arba prasižengime, atmetę pranašus. Jie buvo mokomi tikėjimo Dievu, atgailos nuo nuodėmės, vikarinio krikšto nuodėmėms atleisti, Šventosios Dvasios dovanos rankų uždėjimu, ir visų kitų evangelijos principų, kuriuos jiems buvo būtina žinoti, idant pasiruoštų būti teisiami kūne kaip žmonės, bet gyventi dvasia kaip Dievas.

Dvasios dvasių pasaulyje mokomos visos evangelijos, įskaitant vikarinį krikštą.

Doktrina ir Sandoros 138:53–54

Džozefas F. Smitas, aprašydamas savo regėjimą apie mirusiuosius

Pranašas Džozefas Smitas ir mano tėvas Hairumas Smitas, Brigamas Jangas, Džonas Teiloras, Vilfordas Vudrufas ir kitos rinktinės dvasios, kurios buvo išlaikytos, kad ateitų laikų pilnatvėje dalyvauti dedant didžiojo paskutiniųjų dienų darbo pamatus, įskaitant šventyklų statymą ir apeigų vykdymą jose dėl mirusiųjų išpirkimo, taip pat buvo dvasių pasaulyje.

Rinktinės dvasios buvo išsaugotos tam, kad padėtų pastarųjų dienų darbo pamatus, įskaitant šventyklas ir apeigas už mirusiuosius.

Doktrina ir Sandoros 138:57–59

Džozefas F. Smitas, aprašydamas savo regėjimą apie mirusiuosius

Aš pastebėjau, kad šio evangelijos laikotarpio ištikimi vyresnieji, išėję iš mirtingojo gyvenimo, tęsia savo darbus, skelbdami atgailos ir išpirkimo per Viengimio Dievo Sūnaus auką evangeliją tarp tų, kurie yra tamsoje ir nuodėmės vergijoje atšiauriame mirusiųjų dvasių pasaulyje. Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams, ir po to, kai jie sumokės bausmę už savo prasižengimus ir bus švariai nuplauti, gaus atlygį pagal savo darbus, nes jie yra išgelbėjimo paveldėtojai.

Ištikimieji po mirties toliau moko, o atgailaujantys mirusieji išperkami per šventyklos apeigas.

ir visos dvasios, kurios tik buvo kalėjime, išėjo ir atsistojo Dievo dešinėje; o likusios laikomos tamsos grandinėse iki didžiosios dienos teismo.

Henocho regėjime dvasios kalėjime išeina į Dievo dešinę – tai susiję su Gelbėtojo darbu.

Doktrina ir Sandoros 124:29–30

Viešpats per Džozefą Smitą

Nes žemėje nėra krikštyklos, kad jie, mano šventieji, galėtų būti krikštijami už tuos, kurie mirę, – nes ši apeiga priklauso mano namams ir kitur negali būti priimtina man, nebent jūsų skurdo dienomis, kada jūs nepajėgūs pastatyti man namų.

Viešpats skelbia, kad krikštas už mirusiuosius priklauso Jo šventyklai.

Doktrina ir Sandoros 128:5

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Jūs galite pamanyti, kad ši tvarka labai smulkmeniška; bet leiskite jums pasakyti, jog tai yra tik Dievo valios vykdymas, laikantis apeigos ir pasiruošimo, kuriuos Viešpats paskyrė ir paruošė prieš pasaulio įkūrimą išgelbėti mirusiuosius, kurie mirs be pažinimo apie evangeliją.

Išgelbėjimas tiems, kurie mirė nepažinę evangelijos, buvo suplanuotas prieš pasaulio sukūrimą.

Doktrina ir Sandoros 128:15

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Ir dabar, mano švelniai mylimi broliai ir seserys, leiskite man užtikrinti jus, kad tai yra principai, susiję su mirusiaisiais ir gyvaisiais, kurių negalima lengvabūdiškai praleisti, kalbant apie mūsų išgelbėjimą. Nes jų išgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui, kaip Paulius sako dėl mūsų tėvų: jie be mūsų negali būti padaryti tobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli.

Mūsų išgelbėjimas ir mūsų protėvių išgelbėjimas susiję: nei vieni, nei kiti negali būti padaryti tobuli be kitų.

Doktrina ir Sandoros 132:46

Viešpats per Džozefą Smitą

Ir iš tiesų, iš tiesų sakau tau: ką tik užantspauduosi žemėje, bus užantspauduota danguje; ir ką tik suriši žemėje, mano vardu ir mano žodžiu, – sako Viešpats, – tai bus amžinai surišta danguose; ir kam tik atleisi nuodėmes žemėje, bus amžinai atleistos danguose; ir kam tik sulaikysi nuodėmes žemėje, bus sulaikytos danguje.

Viešpats patvirtina, kad tai, kas Jo įgaliojimu užantspauduota žemėje, amžinai užantspauduota danguje.

Doktrina ir Sandoros 127:6–7

Viešpats Džozefo Smito laiške

Iš tiesų taip sako Viešpats jums dėl jūsų mirusiųjų: Kai kas nors iš jūsų krikštijasi už savo mirusiuosius, tegul ten būna registratorius, ir tegul jūsų krikštus jis mato savo akimis; tegul jis girdi savo ausimis, kad galėtų tikrai paliudyti, – sako Viešpats; kad apie visa, ką užrašote, būtų užrašyta ir danguje; kad visa, ką tik surišate žemėje, būtų surišta danguje; kad visa, ką tik atrišate žemėje, būtų atrišta ir danguje;

Vikariniai krikštai turi būti liudijami ir užrašomi, kad būtų užrašyti ir danguje.

Doktrina ir Sandoros 128:8

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Dabar, Jėzaus Kristaus apreiškimu, šios apeigos esmė glūdi kunigystės galioje, kuri leidžia, kad, ką tik jūs surišite žemėje, būtų surišta danguje; ir ką tik jūs atrišite žemėje, būtų atrišta danguje. Arba, kitais žodžiais, pažiūrėjus į vertimą iš kitos pusės, ką tik užrašote žemėje, bus užrašyta danguje, ir ko tik neužrašote žemėje, bus neužrašyta danguje; nes iš knygų jūsų mirusieji bus teisiami, pagal savo pačių darbus – arba patys dalyvavę apeigose savo propria persona, arba per savo įgaliotinius, pagal apeigą, kurią prieš pasaulio įkūrimą Dievas paruošė jų išgelbėjimui, pagal užrašus, kuriuos jie vedė apie savo mirusiuosius.

Kunigystės įgaliojimu žemėje užrašytos apeigos užrašomos danguje, nesvarbu, ar jos gautos asmeniškai, ar vikariškai.

Doktrina ir Sandoros 128:9

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Kai kuriems tai, apie ką kalbame, gali atrodyti labai drąsi doktrina – galia, kuri užrašo, arba suriša žemėje ir suriša danguje. Tačiau visais pasaulio amžiais, kada tik Viešpats duodavo tikru apreiškimu kunigystės evangelijos laikotarpį bet kuriam žmogui ar bet kuriai žmonių grupei, visada būdavo duodama ir ši galia. Todėl viskas, ką tik tie vyrai darė, būdami įgalioti, Viešpaties vardu, ir darė tai nuoširdžiai ir ištikimai, ir vedė deramą ir patikimą aprašymą apie tai, tai tapdavo įstatymu žemėje ir danguje ir pagal didžiojo Jehovos įsakus negalėdavo būti panaikinta. Tai yra patikimas žodis. Kas gali to klausytis?

Galia surišti žemėje ir danguje buvo duota kiekvienu evangelijos laikotarpiu, o teisingi užrašai daro darbą surišantį.

Ir buvo taip, kad mano tėvas Lehis ant skaistvario plokštelių taip pat rado savo tėvų genealogiją; todėl jis žinojo, kad yra Juozapo palikuonis; taip, būtent to Juozapo, Jokūbo sūnaus, parduoto į Egiptą ir apsaugoto Viešpaties ranka, kad šis apsaugotų savo tėvą Jokūbą ir visus jo namiškius nuo bado mirties.

Lehis žalvarinėse plokštelėse atranda savo genealogiją ir sužino, kad yra kilęs iš Juozapo, parduoto į Egiptą.

Štai, mano sūnūs, aš noriu, kad atmintumėt vykdyti Dievo įsakymus; ir norėčiau, kad skelbtumėt žmonėms šituos žodžius. Štai, aš daviau jums mūsų pirmųjų gimdytojų, kurie atėjo iš Jeruzalės žemės, vardus; ir tai padariau, kad prisimindami savo vardus, jūs prisimintumėt juos; o prisimindami juos, jūs prisimintumėt jų darbus; o prisimindami jų darbus, žinotumėt, kaip tai pasakyta bei užrašyta, kad jie buvo geri.

Helamanas pavadino savo sūnus teisių protėvių vardais, kad, prisimindami tuos vardus, jie prisimintų savo protėvių gerumą.

Dabar, šią pranašystę Adomas ištarė įkvėptas Šventosios Dvasios, ir buvo vedama Dievo vaikų genealogija. Ir tai buvo Adomo kartų knyga, sakanti: Tą dieną, kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį pagal Dievo panašumą;

Nuo Adomo dienų buvo vedama Dievo vaikų genealogija – pirmasis užrašytas šeimos įrašas.

Bet tėvų, būtent patriarchų, metraščius apie kunigystės teisę Viešpats, mano Dievas, išsaugojo mano paties rankose; todėl net iki šios dienos aš išsaugojau pažinimą apie sukūrimo pradžią ir taip pat apie planetas bei žvaigždes, kaip tai buvo atskleista tėvams, ir šiame metraštyje pasistengsiu aprašyti kai kuriuos iš šių dalykų savo ainijos, kuri ateis po manęs, labui.

Abraomas išsaugojo savo tėvų užrašus ir rašė savo palikuonių labui.

Doktrina ir Sandoros 128:18

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Galėjau pateikti aiškesnį jos vertimą, bet ji pakankamai aiški dabartiniam mano tikslui, kurio siekiu. Šiuo atveju pakanka žinoti, kad žemė bus ištikta prakeiksmu, jei nebus vienokios ar kitokios jungiančios grandies tarp tėvų ir vaikų, viena ar kita tema. Ir štai, kokia gi toji tema? Tai krikštas už mirusiuosius. Nes mes be jų negalime būti padaryti tobuli; nė jie be mūsų negali būti padaryti tobuli. Ir nei jie, nei mes negalime būti padaryti tobuli be tų, kurie taip pat mirė evangelijoje; nes įvedant laikų pilnatvės evangelijos laikotarpį, kuris dabar pradedamas įvesti, yra būtina, kad vyktų ir būtų apreikštas visuotinis, visiškas ir tobulas suvienijimas bei sujungimas daiktan evangelijos laikotarpių ir raktų, ir galių, ir šlovių, nuo Adomo dienų net iki dabartinio laiko. Ir ne tik tai, bet ir tai, kas niekada nebuvo apreikšta nuo pasaulio įkūrimo, bet buvo laikoma paslėpta nuo išmintingųjų ir protingųjų, bus apreikšta vaikeliams ir žindomiems kūdikiams šiame laikų pilnatvės evangelijos laikotarpyje.

Darbas už mirusiuosius yra „jungianti grandis“, sujungianti kartas į vieną tobulą sąjungą.

Doktrina ir Sandoros 128:22

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Broliai, argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė giedoti. Mirusieji teprabyla amžinojo šlovinimo himnais karaliui Imanueliui, kuris prieš pasaulio buvimą paskyrė tai, kas įgalintų mus išpirkti juos iš jų kalėjimo; nes kaliniai išeis laisvi.

Džiugus Džozefo Smito raginimas eiti pirmyn išperkant mirusiuosius, nes kaliniai išeis laisvi.

Doktrina ir Sandoros 128:24

Džozefas Smitas laiške šventiesiems

Štai, didi Viešpaties diena čia pat; ir kas gali išlaikyti jo atėjimo dieną, ir kas gali išstovėti, kai jis pasirodo? Nes jis – kaip grynintojo ugnis ir kaip velėtojo šarmas; ir jis sėdės kaip sidabro grynintojas ir valytojas; ir jis išvalys Levio sūnus ir išvalys juos kaip auksą ir sidabrą, idant jie atnašautų Viešpačiui atnašą teisume. Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume; ir pristatykime jo šventoje šventykloje, kai ši bus baigta, knygą, kurioje bus užrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo.

Šventieji kviečiami šventykloje pateikti vertą knygą su savo mirusiųjų užrašais.